Aktyvatoriaus funkcija

Funkcijaaktyvatoriusgalima apytiksliai suskirstyti į:

1. Spontaniškas aktyvavimas
Apdorojant spalvotąsias polimetalines rūdas, šlifavimo proceso metu mineralų paviršius spontaniškai sąveikauja su kai kuriais tirpių druskų jonais. Pavyzdžiui, kai kartu egzistuoja sfaleritas ir vario sulfido mineralai, po rūdos kasybos oksidacijos metu visada bus nedidelis vario sulfido kiekis. Medžiaga oksiduojama į vario sulfatą. Srutose Cu2+ jonai sąveikauja su sfalerito paviršiumi ikiaktyvuotitai apsunkina vario ir cinko atskyrimą. Būtina įpilti kalkių arba natrio karbonato ir kitų reguliuojančių medžiagų, kad susidarytų nuosėdos. Kai kurie „neišvengiami jonai“, kurie gali sukelti aktyvavimą.

2. Išankstinis aktyvinimas
Reiškia aktyvatoriaus pridėjimą, kad jį suaktyvintumėte, kad būtų galima pasirinkti tam tikrą mineralą. Kai piritas yra stipriai oksiduotas, prieš apdorojant piritą, įpilkite sieros rūgšties, kad ištirptų oksido plėvelė ant pirito paviršiaus, kad būtų atskleistas šviežias paviršius, kad būtų lengviau flotuoti.

3. Prisikėlimas
Nurodo tam tikrą mineralą, kuris buvo slopinamas, pvz., sfaleritą, slopintą cianidu, kurį galima atgaivinti pridedant vario sulfato.

4. Vulkanizavimas

Tai reiškia, kad metalo oksido rūda pirmiausia apdorojama natrio sulfidu, kad oksido rūdos paviršiuje susidarytų plona metalo sulfido mineralinė plėvelė, o tada flotuojama ksantatu.